Mirties akivaizdoje – M. Kurganovas

Aprašymas

Didžiojo Tėvynės karo metais aš buvau vienas iš daugelio, kuriuos fašistinė okupacija užklupo Lietuvoje. Jau nuo pat pirmos priešo užpuolimo dienos prasidėjo mano kančių keliai po kalėjimus, koncentracijos stovyklas, kurių fašistai pakankamai paruošė visiems doriems žmonėms, nenorėjusiems paklusti svastikos režimui.
Per visus trejus okupacijos metus (1941—1944) aš perdėm sėdėjau kalėjimuose, pabėgdavau iš jų, slapstydavausi įvairiausiose slėptuvėse ir bunkeriuose. 1943 metų pabaigoje kančių kelias atvedė mane į devintąjį — mirties — fortą, kur man teko būti liudininku vienos ryškiausių fašizmo piktadarybių.
Komunistų partijos vadovaujamų tarybinių žmonių tvirta valia ir didvyriškumas — štai kas mane išgelbėjo iš mirties nagų, kurios dvelkimą aš jau jaučiau. Mūsų buvo keturiolika — nedidelis būrelis išlikusių gyvų, o jų, žuvusiųjų — apie aštuoniasdešimt tūkstančių. Visų mūsų, likusių gyventi, pareiga papasakoti, kaip ir vardan ko žuvo tiek daug ištikimų liaudies sūnų ir dukrų.
Šioje knygoje aš ir pasakoju apie katorginį režimą, kurį fašistai įvedė mūsų žemėje, režimą, kurio tikrąją esmę pats patyriau. Aš papasakosiu tik tai, ką pats girdėjau, pats mačiau, pats savo širdimi pergyvenau.